MOKESČIŲ PLANAVIMAS: BŪTINYBĖ AR NE?

2015-04-27 Kristina Makaveckaitė
Planuoti mokesčius reikia dar prieš pradedant verslą: sistemingas ir kryptingas ekonominių bei finansinių tikslų ir mokėtinų mokesčių efektyvumo tarpusavyje derinimas – vienas pagrindinių sėkmingo verslo plėtojimo uždavinių. Smulkusis verslas čia – ne išimtis. Ne dirbtinai konstruodamas veiklos modelį dėl mokesčių lengvatų, o verslo logika paremtais veiksmais tenkindamas visų pirma savo, kaip ūkio subjekto, poreikius, jis gali sutaupyti mokesčių, juos atidėti ir, aišku, minimizuoti papildomų mokesčių riziką.

Verslo teisinė forma. Verslo teisinės formos parinkimas lemia ūkio subjekto apmokestinimą, kartu - galimybę gauti didesnį ar mažesnį pelną. Šiuo metu Lietuvoje ūkio subjektai gali vykdyti individualią veiklą pagal pažymą (toliau - INDV) ar verslo liudijimą (toliau - VL) arba įsteigę juridinį vienetą (pavyzdžiui, IĮ, MB, UAB, VšĮ ir kt.). Vienos smulkaus verslo formos parinkimo taisyklės nėra, kadangi vertinant apmokestinamąsias pajamas susiduriama su leidžiamų atskaityti sąnaudų pripažinimo skirtumais.

Individualią veiklą vykdančių gyventojų apmokestinimo sistema aiški ir paprasta - mokamos GPM, PSD ir VSD įmokos. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką su VL pardavimai vykdomi tik galutiniam vartotojui, o norint tapti PVM mokėtoju – reikia registruoti INDV arba steigti juridinį vienetą. Esminiai LR PVMĮ reikalavimai vienodi visiems ūkio subjektams, nesvarbu, veiklą vykdo gyventojas su individualios veiklos pažyma ar įmonė.

Smulkusis verslas - ne dirbtinai konstruodamas veiklos modelį dėl mokesčių lengvatų, o verslo logika paremtais veiksmais tenkindamas visų pirma savo, kaip ūkio subjekto, poreikius, gali sutaupyti mokesčių, juos atidėti ir, aišku, minimizuoti papildomų mokesčių riziką.

Kitaip nei individualios veiklos atveju, įmonių apmokestinimas sudėtingesnis, tačiau ir platesnė variacija kiekvieno sandorio tipo pasirinkimui mokestiniu požiūriu. Tinkamai parinkta įmonės forma, atsižvelgiant į tikslą bei pinigų srautus, iš karto leidžia pasinaudoti mokesčių lengvatomis: pavyzdžiui, VšĮ pelno dalis, atitinkanti 25 tūkst.Lt.sumą, apmokestinama 0 proc. pelno mokesčio (toliau - PM) tarifu arba lengvatinio 5 proc. PM tarifo taikymas UAB, MB ir kt. formoms. Norint išskirstyti verslo riziką galimas ir efektyvios įmonių grupės suformavimas, jos viduje išskaidant PVM apmokestinamas ir PVM neapmokestinamas veiklas arba metų gale konsoliduojant nuostolius, vienai įmonei dirbant pelningai, kitai – ne. Pasirinkus rezidavimo vietą, galima pasinaudoti palankiu išmokamų ir gaunamų iš/į EEE šalių dividendų rėžimu, tačiau rezidavimo vietos parinkimas tarp smulkaus ir vidutinio verslo nėra plačiai paplitęs, kadangi tam reikia nemažai lėšų ir žinių.

Sandorio tipo pasirinkimas ir mokesčių lengvatos. Remdamasis pasirinka verslo forma, įstatymais bei mokesčių administratoriaus praktika, kiekvienas ūkio subjektas turi teisę pasirinkti sandorio tipą: pavyzdžiui, pritaikęs minimalius amortizacijos/nusidėvėjimo normatyvus, palankiausią avansinio pelno mokesčio skaičiavimo metodą, vėlesnį pajamų ir ankstesnį sąnaudų pripažinimą - atidėti viso ar dalies pelno mokesčio mokėjimo momentą. Norėdamas minimizuoti papildomų mokesčių riziką, gali kreiptis į mokesčių administratorių dėl išankstinio įpareigojančio teisės akto išaiškinimo, kuris, įstatymams nepasikeitus, galioja 5 metus. Mokestinio ginčo metu galimas susitarimas dėl mokesčio dydžio. PM lengvatos pelno nesiekiančioms ir socialinėms įmonėms, investicijos į naują ilgalaikį turtą (MTEP), kuomet investuotą sumą mokesčio tikslais iš pajamų atskaitome 2 kartus – tik keli pavyzdžiai priemonių, suteikiančių galimybę ekonominių tikslų siekti optimizuojant mokesčių kaštus.

Taigi mokesčių, nekuriančių tiesioginės vertės, optimizavimas - vienas verslo tikslų, todėl juos planuoti itin svarbu. Ir nors Lietuvoje mokestinė aplinka dėl vis besikeičiančių įstatymų nėra stabili, trūksta platesnio dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių tinklo bei aiškios sistemos, smulkieji verslininkai dar dažnai pirmenybę teikia formai, o ne turiniui; planuodami sandorius, neišnaudoja visų galimų priemonių; nesvarsto tarptautinės teisės siūlomų galimybių, o mokesčius planuoti pradeda tik susidūrę su mokesčių administratoriumi.